Atopinis dermatitas – dažna vaikų liga, kuriai būdinga lėtinė atsikartojanti eiga, intensyvus odos niežėjimas, bėrimai ir gyvenimo kokybės apribojimai. BIOFIRST klinikos gydytoja dermatologė dr. Silvija Kontautienė sako, kad tai viena dažniausių kūdikių ir mažų vaikų ilgalaikių bėrimų priežasčių, todėl, jei bėrimų pradžia sutampa su mitybos ar gyvenamosios aplinkos pokyčiais ir išlieka ilgesnį laiką ar kartojasi, būtina pagalvoti apie atopinio dermatito diagnozę. Manodaktaras.lt kalbasi su gydytoja dermatologe apie atominį dermatitą, kaip jis gydomas, o gal įmanoma jo išvengti.

Kaip atopinis dermatitas pasireiškia? Kurios kūno dalys dažniausiai pažeidžiamos?

Pagrindiniai atopinio dermatito simptomai yra odos niežėjimas ir bėrimai, kurie gali būti lydimi miego sutrikimų ir nuotaikos svyravimų. Atopiniu dermatitu sergančiųjų oda būna sausa, o pažeistose odos srityse matomos ovalios ar žiedo formos rausvos, pleiskanojančios dėmelės, papulės. Odos uždegimui paūmėjus, gali atsirasti pūslelių, o prisidėjus antrinei bakterinei infekcijai – pūlinukų. Dėl niežėjimo ir kasymosi atsiranda kraujingų šašelių, nukasymo žymių. Paprastai pažeidžiama veido ir galūnių oda, tačiau sunkesniais ligos atvejais bėrimai gali išplisti viso kūno odoje.

Kokia šios ligos kilmė? Kiek lemia paveldimumas?

Atopinis dermatitas priklauso atopinių ligų grupei, kuriai priskiriamos ir kitos atopinės būklės kaip šienligė ir bronchinė astma. Ligos mechanizmas – daugialypis, bet jame neabejotiną vaidmenį atlieka genetinis polinkis – „atopijos genas“ (filagrino geno mutacijos) ir jo sąveika su išorės veiksniais. Esama daug duomenų, kad ligos išsivystymui genetinių veiksnių neužtenka – tai įrodo imigrantų iš besivystančių šalių pavyzdys, kai sparčiai ima augti jų vaikų sergamumas atopinėmis ligomis ir pasiekia įprastinį tai gyvenamajai teritorijai lygį.

Žinoma, kad kai kurie išorės veiksniai skatina, o kiti slopina atopinio dermatito vystymąsi, tačiau šie procesai vyksta itin ankstyvose stadijose – paskutiniais nėštumo mėnesiais ir pirmaisiais gyvenimo metais – net 60 proc. sergančiųjų atopinio dermatito simptomai pasireiškia iki 1 metų amžiaus. 

Liga neretai vargina kūdikius. Ar vaikų ir suaugusiųjų atopinis dermatitas skiriasi?

Liga paprastai prasideda kūdikystėje, tačiau su amžiumi kinta pažeidimų lokalizacija: kūdikystėje dažniausiai pažeidžiamas veidas, tiesiamieji (išoriniai) rankų ir kojų paviršiai, vaikystėje – lenkiamieji (vidiniai) rankų ir kojų paviršiai, ypač dažnai – alkūnių ir kelių linkių sritys, kurių oda neretai dėl ilgalaikio niežėjimo ir kasymosi lichenifikuojasi – t.y. sustorėja, patamsėja, paryškėja odos linijos.

Vaikui augant, ligos simptomų paprastai mažėja, nebelieka tipinių bėrimų, tačiau net ir suaugusiems žmonėms gali išlikti odos sausumas, padidėjęs jautrumas išorės alergenams ir infekcijai. Be to, juos dažniau vargina nespecifiniai veido, plaštakų dermatitai.

Kokius tyrimus tenka atlikti, kad patvirtintumėte šią diagnozę?

Ligos diagnostika remiasi klinikiniais požymiais, todėl tyrimų atlikti nėra būtina. Tyrimai gali būti atliekami siekiant nustatyti įsijautrinimą tam tikriems alergenams – tam, kad būtų efektyvesnė ligos kontrolė. Tuo tikslu gali būti atliekami specifiniai odos dūrio mėginiai ar kraujo tyrimai (maisto alergenų diagnostikai), kai kada – alergenų lopo testai (aplinkos alergenų diagnostikai).

Kaip atopinis dermatitas yra gydomas?

Ligos patogenezėje labai svarbų vaidmenį atlieka ligą provokuojantys veiksniai, todėl jų nustatymas ir pašalinimas yra svarbiausios priemonės, gydant atopinį dermatitą ir siekiant išvengti jo paūmėjimų. Vaikams iki 5 metų dažniausiai ligos paūmėjimus lemia maisto alergenai, todėl jų nustatymas ir pašalinimas iš mitybos gali itin pagerinti ligos eigą.

Daugeliui sergančiųjų ligos pagerėjimą lemia buitinių dulkių aplinkoje sumažinimas – tuo tikslu gali būti naudojami specialūs, nuo dulkių apsaugantys pagalvių ir čiužinių apvalkalai, o gyvenamosios patalpos reguliariai vėdinamos ir valomos.

Kitas itin svarbus gydymo etapas – odos barjerinės funkcijos atstatymas. Tuo tikslu reikalinga tinkama odos priežiūra (maudymasis kas 2–3 dienas po 10–15 min. nekarštame vandenyje) ir drėkinimas emolientais (losjonais, kremais ar tepalais). Jei šių priemonių nepakanka, skiriamas priešuždegiminis gydymas tepamaisiais vaistais gliukokortikosteroidais ar kalcineurino inhibitoriais.

Sunkiais atvejais gydoma sisteminiais vaistais – antihistamininiais, gliukokortikosteroidais, imunosupresantais arba skiriamas gydymas plazmaferezėmis, fototerapija (ultravioletiniais spinduliais) ar biologine terapija.

Ar pasitaiko komplikacijų?

Esant sunkiai atopinio dermatito formai, gali vystytis eritrodermija – viso kūno odos paraudimas, patinimas, pleiskanojimas. Kitos galimos komplikacijos susijusios su tuo, kad atopiniu dermatitu sergantiesiems būdinga odos disbiozė (natūralios mikrobiomos pokytis) ir kolonizacija auksiniu stafilokoku. Dėl to sergantiesiems atopiniu dermatitu dažniau vystosi išplitusios odos virusinės (herpetinė egzema) ir bakterinės (stafilokokinis nuplikytos odos sindromas) infekcijos. Sunkesniais atvejais jos gali komplikuotis sepsiu, osteomielitu, septiniu artritu ir endokarditu.

Kokie būtų patarimai ir profilaktika, norint išvengti šio susirgimo?

Atopinio dermatito patogenezėje svarbūs tiek genetiniai (nemodifikuojami), tiek aplinkos (modifikuojami) veiksniai, tad pastarieji leidžia koreguoti atopinio dermatito eigą. Pirmiausia, siekiant išvengti susirgimo, svarbi natūrali aplinka – rekomenduojama vengti perdėtai švarios „sterilios“ aplinkos, nedezinfekuoti patalpų, nes tokiu būdu neleidžiama naujagimio imuninei sistemai „susipažinti“ su aplinkoje natūraliai egzistuojančiais mikroorganizmais – manoma, kad kai kurių jų sienelėse esantys lipopolisacharidai gali modifikuoti imuninę sistemą ir apsaugoti nuo hiperreaktyvumo reaguojant į galimus alergenus.

Šią hipotezę patvirtina tyrimų duomenys – ūkiuose augantys, nepasterizuotą pieną vartojantys ir nuo mažens su gyvūnais kontaktą turintys vaikai rečiau serga atopiniu dermatitu.

Ne mažiau svarbi žindančios moters mityba – jai rekomenduojama vengti maisto alergenų. Kūdikio žindymas krūtimi taip pat gali būti viena iš atopinio dermatito profilaktikos priemonių, nes motinos piene esančios maistinės medžiagos visiškai patenkina kūdikio poreikius, todėl papildomas primaitinimas rekomenduojamas tik nuo 4–6 mėn. amžiaus – tokiu būdu atitolinamas kontaktas su galimais maisto alergenais. Nesant galimybės žindyti, tačiau esant didelei atopinio dermatito rizikai, rekomenduojami hidrolizuoti pieno mišiniai.