Imuninė sistema apsaugo organizmą nuo to, kas jam yra genetiškai svetima. Ji skirstoma į nespecifinį (arba įgimtą) imunitetą ir specifinį (arba įgytą) imunitetą. Būklė, kai imuninė sistema funkcionuoja nepakankamai, vadinama imunodeficitu. Esant imunodeficitui žmogaus organizmas nesugeba tinkamai kovoti su bakterijomis, virusais, grybeliais ar pirmuonimis, todėl pacientai dažnai serga įvairiomis infekcinėmis ligomis, kurių eiga dažnai būna sunki, gydymui prireikia ilgo kurso antibiotikų, vaistų nuo virusų ar grybelių. Dėl nuolat pasikartojančių infekcinių ligų organizme vystosi negrįžtami organų pokyčiai, gyvybei pavojingos komplikacijos, o vaikams atsilieka vystymasis, sulėtėja augimas.
Imunodeficitas skirstomas į pirminį ir antrinį. Pirminiai imunodeficitai – tai retų ligų grupė, kurių išsivystymas yra nulemtas genetiškai. Pirminis imunodeficitas turėtų būti įtariamas esant šiems klinikiniams požymiams:
- keturis ar daugiau kartų per metus sergama ausų infekcijomis;
- du ar daugiau kartų per metus sergama sunkiomis sinusų infekcijomis;
- du ar daugiau mėnesių gydomasi antibiotikais be reikšmingo poveikio;
- du ar daugiau kartų per metus sergama plaučių uždegimu;
- kūdikiui sunkiai auga svoris, sutrikęs normalus vystymasis;
- pasikartojantys, gilūs odos ar kitų organų pūliniai (abscesai);
- nuolatinė burnos pienligė ar odos grybelinės infekcijos;
- intraveninių antibiotikų poreikis infekcijos gydymui;
- dvi ar daugiau giliai organizme esančios infekcijos, įskaitant kraujo užkrėtimą;
- šeimoje yra pirminio imunodeficito ligonių.
Antriniai imunodeficitai kyla dėl kitų priežasčių, dažniausiai dėl kai kurių infekcijų (pvz, citomegalo, raudonukės, tymų, Epstein Barr, žmogaus imunodeficito virusų), imuninę sistemą veikiančių medikamentų naudojimo, onkologinių ligų.
Jei žmogus skundžiasi dažnomis infekcijomis, kurios nėra sunkios eigos, praeina savaime ar gydant ambulatoriškai, jei kartojasi tik tos pačios lokalizacijos infekcijos (pvz., sinusitas ar inkstų uždegimas), reiktų įvertinti ir kitas priežastis, tiesiogiai nesusijusias su imunodeficitu. Įrodyta, kad prasta mityba turi reikšmingą įtaką imuninės sistemos funkcijai. Folio rūgštis ir vitaminas B12 yra svarbūs imuninės sistemos balansui. Esant šių vitaminų trūkumui sutrinka baltymų sintezė, slopinamas imuninių ląstelių aktyvumas, gali išsivystyti sisteminis uždegimas, todėl imuninė sistema negali tinkamai kovoti su bakterijomis ir virusais. Geležis skatina faktorių, kurie yra svarbūs imuninės sistemos ir uždegimo signaliniuose keliuose, gamybą ir yra svarbi specifinio imuniteto ląstelių vystymuisi. Vitaminas D taip pat yra svarbus normaliai imuninės sistemos veiklai: sumažėjus šio vitamino koncentracijai didėja jautrumas bakterinėms ir virusinėms infekcijoms. Pakankamas vitamino D kiekis yra susijęs su sumažėjusiu sezoninių infekcijų dažniu, geresniu imuniniu atsaku ir gebėjimu įveikti bakterines ir virusines infekcijas. Vitaminas D veikia tiek įgimtą, tiek įgytą imuninį atsaką.
Jei kartojasi dažnos vieno organo ar organų sistemos infekcijos, reiktų pagalvoti apie galimus anatominius defektus ar kitas ligas, sudarančias palankias sąlygas infekcijai. Pavyzdžiui, žinoma, kad dažnos kvėpavimo takų infekcijos gali būti susijusios su alerginėmis ligomis – alergine astma ir alerginiu rinitu, pacientai, sergantys lėtine obstrukcine plaučių liga ar cistine fibroze, taip pat dažniau serga infekcinėmis kvėpavimo takų ligomis.
Pacientams, kurie skundžiasi dažnomis infekcijomis, turi būti atliekami laboratoriniai tyrimai, vertinantys įgimtą ir įgytą imuninę sistemą. Dažnai sergantiems pacientams taip pat patartina ištirti vitamino B12, feritino, vitamino D kiekį, įvertinti dėl alergijos, o kartojantis vieno organo ar organų sistemos infekcijoms nukreipti specialisto konsultacijai dėl galimų anatominių defektų ar lėtinių ligų.
Dažnai sergantys pacientai turėtų pasikonsultuoti su alergologu ir klinikiniu imunologu, kuris, įvertinus jų nusiskundimus, parinks reikalingus tyrimus. Po atliktų tyrimų sprendžiama dėl galimo gydymo. Nustačius imunodeficitą, kai dominuoja antikūnų nepakankamumas, galima skirti pakaitinį gydymą imunoglobulinu. Kitais atvejais, pagal tyrimų rezultatus, skiriama trūkstamų vitaminų ir mikroelementų ar gydymas imunomoduliatoriais, kurie specifiškai ar nespecifiškai stimuliuoja tam tikras imuninės sistemos grandis.
Parengė: gydytoja alergologė ir klinikinė imunologė Laura Tamašauskienė
