Kepenų suriebėjimas (steatozė) – tai būklė, kai kepenų ląstelėse (hepatocituose) kaupiasi perteklinis riebalų kiekis. Dažnai ši būklė siejama su alkoholio vartojimu, tačiau ji gali pasireikšti ir visai negeriantiems žmonėms, ypač sergantiems medžiagų apykaitos sutrikimais.
Kepenys neturi skausmo receptorių, todėl kepenų suriebėjimas ilgą laiką gali likti nepastebėtas ir pirmą kartą paaiškėti tik atsitiktinai, echoskopijos ar kraujo tyrimo metu.
Kepenų suriebėjimo priežastys
Dažniausios kepenų suriebėjimo priežastys:
Nealkoholinė riebalinė kepenų liga – šiuo metu dažniausia forma, siejama su:
- nutukimu ar antsvoriu;
- 2 tipo cukriniu diabetu;
- dislipidemija (padidėjusiu cholesterolio ar trigliceridų kiekiu);
- metaboliniu sindromu;
- neracionalia mityba – gausiai perdirbtu maistu, cukrumi, saldintais gėrimais, transriebalais.
Kitos priežastys:
- gausus, ilgalaikis alkoholio vartojimas (alkoholinė steatozė);
- retos genetinės ligos (Wilsono liga, hemochromatozė);
- tam tikri vaistai (hormoniniai, priešepilepsiniai preparatai);
- greitas svorio kritimas ar ilgas badavimas.
Kepenų suriebėjimo simptomai
Dauguma pacientų jokių simptomų nejaučia. Kai kuriems gali pasireikšti:
- bendras nuovargis, energijos stoka;
- sunkumo ar maudimo jausmas dešinėje pašonėje;
- apetito pokyčiai, pilvo pūtimas;
- kartais – lengvas pykinimas.
Kada kreiptis į gydytoją dėl kepenų suriebėjimo?
Į gydytoją gastroenterologą rekomenduojama kreiptis, jei:
- turite antsvorio ar nutukimą, 2 tipo diabetą, padidėjusį cholesterolį ar kraujospūdį;
- nuolat jaučiate nuovargį, maudimą ar sunkumą dešinėje pašonėje;
- tyrimuose atsitiktinai rastas padidėjęs kepenų fermentų kiekis;
- echoskopijos metu paminėta kepenų steatozė ar „suriebėjusios kepenys”.
Skubios pagalbos požymiai – jei atsiranda odos ar akių pageltimas, pilvo tinimas, kraujavimas ar sumišimas, būtina nedelsiant kreiptis skubios pagalbos. Tai gali reikšti, kad liga jau pažengusi iki cirozės.
Kepenų suriebėjimo diagnostika
Kepenų suriebėjimas diagnozuojamas remiantis:
- gydytojo apžiūra ir rizikos veiksnių įvertinimu;
- kraujo tyrimais – kepenų fermentų, gliukozės ir lipidų profilio nustatymu;
- pilvo ultragarsiniu tyrimu (echoskopija);
- kartais – kepenų elastografija, retai – biopsija.
Kepenų suriebėjimo gydymas
Gydymas individualus, priklauso nuo pagrindinės priežasties:
- kūno svorio mažinimas – svarbiausia gydymo priemonė;
- gretutinių ligų (diabeto, padidėjusio cholesterolio) kontrolė;
- visiškas alkoholio atsisakymas, jei suriebėjimas alkoholinės kilmės;
- subalansuota, mažiau riebalų turinti mityba;
- reguliarus fizinis aktyvumas;
- hepatoprotektoriai – gali padėti kai kuriems pacientams, nors jų efektyvumas ribotas.
Kepenys turi savybę regeneruoti, tačiau šis procesas ilgas ir reikalauja nuoseklumo. Negydomas kepenų suriebėjimas gali progresuoti į steatohepatitą, kepenų cirozę ar, rečiau, kepenų vėžį.
BIOFIRST klinikoje
BIOFIRST klinikoje pacientams suteikiamos gydytojo gastroenterologo konsultacijos, kurių metu įvertinama kepenų būklė ir parenkamas individualus gydymo planas.
Klinikoje gali būti atliekama:
- gydytojo gastroenterologo konsultacija;
- pilvo organų ultragarsinis tyrimas;
- laboratoriniai tyrimai;
- individualaus gydymo plano sudarymas.
Gydytojų gastroenterologų sąrašą rasite čia.
Dažniausiai užduodami klausimai apie kepenų suriebėjimą
Pats savaime jis dažniausiai nekelia tiesioginio pavojaus, tačiau negydomas gali progresuoti į uždegimą, kepenų randėjimą ar cirozę.
Ne, šiuo metu dažniausia forma – nealkoholinė riebalinė kepenų liga, siejama su nutukimu, diabetu ir medžiagų apykaitos sutrikimais, ne alkoholiu.
Nes kepenys neturi skausmo receptorių, todėl ankstyvoje stadijoje liga dažniausiai nesukelia jokių pastebimų simptomų.
Taip, tai nėra mirtina diagnozė – kepenys turi savybę regeneruoti, ypač koreguojant svorį, mitybą ir gretutines ligas, tačiau procesas reikalauja laiko ir nuoseklumo.
Tai individualu ir priklauso nuo ligos sunkumo bei paciento nuoseklumo laikantis gydytojo rekomendacijų – procesas gali trukti nuo kelių mėnesių iki daugiau nei metų.
Metabolinis sindromas – tai rizikos veiksnių (nutukimo, aukšto kraujospūdžio, padidėjusio cukraus ir cholesterolio) visuma, reikšmingai didinanti kepenų suriebėjimo riziką.
Susiję straipsniai
Atnaujinta: 2026-10-03