Ryšys su kūdikiu nesusiformuoja vien todėl, kad tėtis yra šalia. Jis kuriamas per daugybę kasdienių akimirkų – nešiojimą, odą prie odos kontaktą, maitinimą, sauskelnių keitimą, maudymą, migdymą, kalbinimą ir žaidimą. Nereikia laukti, kol kūdikis taps vyresnis, kad galėtumėte užmegzti artimą ryšį.
Prisirišimas formuojasi palaipsniui. Svarbu ne tai, kiek valandų tėtis praleidžia su kūdikiu vienu metu, o reguliarus dalyvavimas ir jautrus reagavimas į jo poreikius. Kūdikis mokosi, kad tėtis yra žmogus, kuris jį pastebi, nuramina, pamaitina, paima ant rankų ir yra šalia.
Ryšį galima kurti dar nėštumo metu
Kūdikis pradeda girdėti garsus dar nėštumo metu, o vėlesniais nėštumo mėnesiais vis geriau reaguoja į aplinkos ir artimųjų balsus. Todėl tėtis gali kalbėti su kūdikiu, skaityti ar dainuoti. Tai pirmiausia yra būdas šeimai kurti ryšį dar iki gimimo, o ne užduotis, kurią būtina atlikti tam, kad kūdikis vėliau atpažintų tėtį.
Oda prie odos – paprastas būdas būti arti
Po gimimo, jei kūdikio ir tėčio būklė leidžia, galima praktikuoti odos prie odos kontaktą – kūdikis laikomas ant nuogos tėčio krūtinės, uždengtas ir nuolat prižiūrimas.
Toks kontaktas gali padėti kūdikiui nusiraminti ir palaikyti jo kūno temperatūrą bei kitus fiziologinius procesus. Tėčiui tai taip pat suteikia galimybę geriau pažinti kūdikį ir stiprinti tarpusavio ryšį.
Odos prie odos kontaktas neturi būti atliekamas pagal griežtą minučių skaičių. Svarbiausia saugumas, kūdikio būklė ir patogumas. Jei kūdikis gydomas naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje, kontaktą reikia derinti su medicinos personalu.
Prisiimkite savo kasdienius ritualus
Nebūtina ieškoti ypatingų veiklų ryšiui kurti. Dažnai geriausiai veikia paprasti pasikartojantys ritualai:
- vakarinis maudymas;
- sauskelnių keitimas ir aprengimas;
- migdymas;
- rytinis pasisveikinimas ir kalbinimas;
- pasivaikščiojimas;
- knygelės skaitymas;
- kūdikio laikymas ir raminimas.
Atlikdami priežiūros veiksmus kalbėkite su kūdikiu, žiūrėkite į jį, reaguokite į jo garsus ir mimikas. Taip įprastas sauskelnių keitimas ar migdymas tampa ne tik pareiga, bet ir bendravimo laiku.
Ryšys neatsiranda iš karto
Pirmaisiais mėnesiais kūdikis dar negali atsakyti į jūsų pastangas taip, kaip vyresnis vaikas. Socialinė šypsena dažniausiai pradeda ryškėti apie 6-8 gyvenimo savaitę, o vėliau daugėja vokalizacijų, juoko ir kitų bendravimo ženklų. Raidos tempas gali skirtis, todėl nereikėtų vertinti ryšio pagal vieną konkretų pasiekimą.
Jei kartais atrodo, kad kūdikis labiau nori mamos, tai nereiškia, kad tėčiui nepavyksta. Kūdikiai gali skirtingai reaguoti į kiekvieną iš tėvų, o artumas stiprėja per nuoseklų kasdienį buvimą.
Žaiskite pagal kūdikio amžių
Žaidimas prasideda nuo labai paprasto bendravimo. 0-3 mėnesiai:
- žiūrėkite vienas į kitą iš arti;
- kalbėkite, dainuokite;
- mėgdžiokite kūdikio mimikas ir garsus;
- rodykite paprastus, kontrastingus vaizdus;
- leiskite kūdikiui trumpai pabūti ant pilvo, kai jis būdravimo metu yra prižiūrimas.
3-6 mėnesiai:
- kartokite kūdikio garsus;
- žaiskite „kū-kū“;
- rodykite ir įvardykite daiktus;
- skaitykite trumpas knygeles;
- skatinkite judėjimą ir tyrinėjimą saugioje aplinkoje.
6-12 mėnesių:
- skaitykite ir vartykite knygeles;
- dainuokite ir kartokite eiles;
- žaiskite slėpimo ir daiktų ieškojimo žaidimus;
- kartokite kūdikio garsus ir skatinkite bendravimą;
- leiskite saugiai tyrinėti aplinką kartu su jumis.
Kai kūdikis ramiau jaučiasi su mama
Tai dažna situacija, ypač jei mama nuo pirmųjų dienų daugiau laiko praleidžia su kūdikiu arba dažniau jį ramina. Tai nėra įrodymas, kad kūdikis „nemėgsta“ tėčio.
Jei kūdikis verkia jūsų glėbyje ir greitai nurimsta pas mamą, nepriimkite to asmeniškai. Mokymasis nuraminti kūdikį gali užtrukti. Tęskite reguliarų dalyvavimą, mokykitės atpažinti jo alkio, nuovargio ar per didelio dirgiklių kiekio ženklus ir ieškokite jums abiem tinkamų raminimo būdų.
Svarbu nepamiršti, kad kūdikio noras būti su vienu iš tėvų gali keistis priklausomai nuo amžiaus, nuovargio, ligos, raidos etapo ir konkrečios situacijos.
Tėčio įsitraukimas yra svarbus
Tėčio dalyvavimas kasdienėje kūdikio priežiūroje suteikia daugiau galimybių kurti artimą ryšį ir dalytis atsakomybe šeimoje. Tyrimai taip pat rodo ryšį tarp aktyvaus tėčių įsitraukimo ir įvairių teigiamų vaiko bei šeimos gerovės rodiklių, tačiau tai nėra garantija konkrečiai vaiko raidai.
Todėl nereikia siekti būti „idealiu tėčiu“. Daug svarbiau būti prieinamu, pastebėti kūdikio signalus, į juos reaguoti ir nuolat dalyvauti jo kasdieniame gyvenime.
Ryšys kuriamas ne per vieną ypatingą akimirką, o per šimtus paprastų – „aš tave girdžiu“, „aš tave paimu“, „aš tavimi pasirūpinsiu“.