Antifosfolipidinio sindromo (AFS) ištyrimo programa skirta nustatyti autoimuninius kraujo krešėjimo sutrikimus, susijusius su padidėjusia trombozių, nėštumo komplikacijų ir kitų kraujagyslinių sutrikimų rizika. Šis tyrimų paketas padeda diagnozuoti antifosfolipidinį sindromą bei įvertinti organizme susidarančius specifinius autoantikūnus, galinčius paveikti normalią kraujo krešėjimo sistemos veiklą.
Antifosfolipidinis sindromas yra autoimuninė liga, kurios metu organizmas gamina antikūnus prieš savo ląstelių fosfolipidus ar su jais susijusius baltymus. Dėl to didėja kraujo krešulių susidarymo rizika arterijose ir venose, o moterims gali kilti nėštumo komplikacijų rizika.
Kada rekomenduojama atlikti šią programą?
Antifosfolipidinio sindromo ištyrimo programa rekomenduojama, jei:
- Patyrėte venų ar arterijų trombozę;
- Trombozės pasireiškė jauname amžiuje;
- Trombozės kartojasi be aiškios priežasties;
- Buvo pasikartojančių persileidimų;
- Nėštumo metu pasireiškė komplikacijos;
- Įtariama autoimuninė liga;
- Sergate sistemine raudonąja vilklige ar kitomis autoimuninėmis ligomis;
- Šeimoje yra buvę trombozių ar krešėjimo sutrikimų atvejų;
- Gydytojas įtaria antifosfolipidinį sindromą.
Ką padeda nustatyti ši programa?
Tyrimų paketas leidžia:
- Nustatyti antifosfolipidiniam sindromui būdingus autoantikūnus;
- Įvertinti padidėjusią kraujo krešulių susidarymo riziką;
- Nustatyti galimą trombozių priežastį;
- Įvertinti nėštumo komplikacijų riziką;
- Padėti diferencijuoti autoimuninius krešėjimo sutrikimus nuo kitų trombofilijų.
Į programą įtraukti tyrimai
- Lupus antikoagulianto tyrimas (atrankinis ir patvirtinantis). Vienas svarbiausių antifosfolipidinio sindromo diagnostinių tyrimų. Lupus antikoaguliantas yra autoantikūnas, susijęs su padidėjusia trombozių ir nėštumo komplikacijų rizika.
- IgG klasės antikūnai prieš kardiolipiną (AKA IgG). Padeda nustatyti vieną dažniausių antifosfolipidinio sindromo imunologinių žymenų.
- IgM klasės antikūnai prieš kardiolipiną (AKA IgM). Papildo AFS diagnostiką ir gali būti svarbūs vertinant ligos aktyvumą.
- IgG klasės antikūnai prieš beta2 glikoproteiną 1 (Anti-β2-GP1 IgG). Specifiškas antifosfolipidinio sindromo žymuo, susijęs su trombozių rizika.
- IgM klasės antikūnai prieš beta2 glikoproteiną 1 (Anti-β2-GP1 IgM). Padeda išsamiau įvertinti autoimuninį procesą ir AFS tikimybę.
- APC-R (aktyvuoto baltymo C rezistentiškumas). Tyrimas, skirtas įvertinti paveldėtą ar įgytą polinkį į padidėjusį kraujo krešėjimą. Dažniausiai naudojamas trombofilijos rizikos vertinimui.
Kodėl svarbu diagnozuoti antifosfolipidinį sindromą?
Negydomas antifosfolipidinis sindromas gali didinti giliųjų venų trombozės, plaučių embolijos, insulto, miokardo infarkto ir kitų kraujagyslinių komplikacijų riziką. Moterims ši būklė gali būti susijusi su pasikartojančiais persileidimais, vaisiaus augimo sutrikimais ar kitomis nėštumo komplikacijomis. Laiku nustačius sindromą galima taikyti tinkamą stebėseną ir gydymą, padedantį sumažinti komplikacijų riziką bei pagerinti gyvenimo kokybę.