Po gimdymo emocijos gali būti labai įvairios – nuo džiaugsmo ir artumo iki nuovargio, nerimo, jautrumo ar liūdesio. Hormonų pokyčiai, miego trūkumas, fizinis atsistatymas ir nauja atsakomybė gali paveikti savijautą, todėl šiuo laikotarpiu svarbu rūpintis ne tik kūnu, bet ir emocine sveikata.
Šioje dalyje aptariame, kokie emociniai pokyčiai po gimdymo yra dažni, kuo skiriasi „baby blues“ nuo pogimdyminės depresijos ir nerimo, kaip gimdymo patirtis gali paveikti savijautą, kaip keičiasi santykiai ir kada verta kreiptis profesionalios pagalbos.
„Baby blues“ - tai trumpalaikis emocinės savijautos pokytis, labai dažnas pirmosiomis dienomis po gimdymo. Įvairių šaltinių duomenimis, jį patiria maždaug pusė ar net iki 80 % moterų. Dažniausiai simptomai prasideda apie 3-5 parą po gimdymo ir gali pasireikšti verksmingumu, padidėjusiu jautrumu, dirglumu, nerimu, nuovargiu ar jausmu, kad sunku susitvarkyti su nauja situacija. Šiuo laikotarpiu prie emocinių pokyčių prisideda ne tik hormonų svyravimai, bet ir fizinis atsistatymas, miego trūkumas bei dideli kasdienybės pokyčiai.
Kiek įmanoma ilsėkitės ir pasinaudokite artimųjų pagalba; jei įmanoma, susitarkite dėl naktinės priežiūros pasidalijimo, kad gautumėte ilgesnį nepertraukiamo poilsio laiką; reguliariai pavalgykite ir gerkite pakankamai skysčių; pirmosiomis savaitėmis nebijokite riboti lankytojų ir nebūtinų veiklų; pasakykite partneriui ar artimam žmogui, kaip iš tikrųjų jaučiatės; paprašykite konkrečios pagalbos - pavyzdžiui, pagaminti maisto, pabūti su kūdikiu ar pasirūpinti buitimi.
„Baby blues“ paprastai palaipsniui silpnėja ir išnyksta per pirmąsias dvi savaites po gimdymo. Savijauta gali svyruoti - vieną dieną galite jaustis geriau, kitą vėl būti jautresnė ar verksminga. Tai savaime nereiškia, kad sergate depresija. Svarbiausias požymis - laikui bėgant turėtų atsirasti daugiau geresnių momentų ir bendra savijauta turėtų gerėti.
Jei po dviejų savaičių savijauta negerėja, simptomai stiprėja arba jie pradeda trukdyti rūpintis savimi, kūdikiu ar atlikti kasdienius darbus, verta kreiptis į šeimos gydytoją, akušerį-ginekologą ar psichikos sveikatos specialistą. Pagalbos galima kreiptis ir anksčiau, jei jaučiate, kad sunku susitvarkyti. Jei kyla minčių apie savęs ar kūdikio žalojimą, atsiranda sumišimas, haliucinacijos ar kiti požymiai, dėl kurių kyla grėsmė jūsų ar kūdikio saugumui, reikia skubios pagalbos - skambinkite 112.
Pogimdyminė depresija - tai dažna, tačiau gydymo reikalaujanti būklė, kuri gali pasireikšti nėštumo metu arba bet kuriuo metu po gimdymo, dažniausiai per pirmuosius metus. Ji nėra tiesiog nuovargis ar „bloga diena“ ir nėra moters kaltė. Dažniausi požymiai yra ilgiau trunkantis liūdesys, tuštumos ar beviltiškumo jausmas, sumažėjęs susidomėjimas tuo, kas anksčiau teikė malonumą, stiprus nuovargis, nerimas, dirglumas, kaltės ar nepakankamumo jausmas. Gali būti sunku susikaupti, priimti sprendimus, pasirūpinti savimi ar kūdikiu. Kai kurioms moterims gali būti sunku pajusti ryšį su kūdikiu - tai taip pat gali būti depresijos požymis.
Pasakykite artimam žmogui, kaip iš tikrųjų jaučiatės; priimkite praktinę pagalbą su kūdikiu ar buitimi; kiek įmanoma pasirūpinkite miegu, maistu ir poilsiu; stenkitės neatsiriboti nuo žmonių, kuriais pasitikite; kreipkitės į šeimos gydytoją, akušerį-ginekologą ar psichikos sveikatos specialistą. Jei rekomenduojama, gali būti taikoma psichoterapija, o kai kuriais atvejais - gydymas vaistais.
Pogimdyminė depresija gali pasireikšti ir tada, kai nėštumas ir gimdymas praėjo sklandžiai, o moteris labai laukė kūdikio. Tai, kad jaučiatės prislėgta ar sunkiai randate džiaugsmą motinyste, nereiškia, kad esate bloga mama. Pogimdyminė depresija yra gydoma, o tinkama pagalba gali reikšmingai pagerinti savijautą. Kuo anksčiau kreipiamasi pagalbos, tuo lengviau rasti tinkamą pagalbą.
Kreipkitės pagalbos, jei prislėgta nuotaika, nerimas, nuovargis ar kiti simptomai trunka ilgiau nei dvi savaites, stiprėja arba trukdo rūpintis savimi, kūdikiu ar atlikti kasdienius darbus. Jei kyla minčių apie savęs ar kūdikio žalojimą, jaučiatės nesaugi arba atsiranda sumišimas, haliucinacijos ar labai neįprastas elgesys, reikia skubios pagalbos - skambinkite 112.
Pogimdyminis nerimas - tai stiprus ar nuolatinis nerimavimas po gimdymo, kuris tampa sunkiai kontroliuojamas ir pradeda trukdyti kasdieniam gyvenimui. Nerimauti dėl kūdikio sveikatos yra įprasta, tačiau kartais nerimas tampa toks intensyvus, kad neleidžia atsipalaiduoti ar pailsėti. Gali būti nuolatinių minčių, kad kūdikiui kažkas nutiks, poreikis nuolat tikrinti kūdikį, sunku užmigti net tada, kai kūdikis miega, atsirasti dirglumas, įtampa, širdies plakimas, prakaitavimas ar panikos epizodai.
Pasikalbėkite su partneriu ar kitu artimu žmogumi apie tai, kas kelia nerimą; stenkitės neieškoti informacijos apie galimas ligas ar pavojus be perstojo internete; kiek įmanoma skirkite laiko miegui ir poilsiui; priimkite pagalbą su kūdikiu ir buitimi; jei nerimas tampa sunkiai valdomas, kreipkitės į šeimos gydytoją ar psichikos sveikatos specialistą.
Pogimdyminis nerimas gali pasireikšti kartu su depresija, tačiau gali būti ir atskira problema. Nuolatinis rūpestis savaime nereiškia, kad kažkas negerai su jūsų motinyste. Svarbu tai, kiek nerimas trukdo gyventi ir rūpintis savimi bei kūdikiu.
Kreipkitės pagalbos, jei nerimas nepraeina, stiprėja, trukdo miegoti ar atlikti kasdienius darbus, verčia vengti įprastų veiklų arba jaučiate, kad nebegalite jo kontroliuoti. Jei kyla minčių apie savęs ar kūdikio žalojimą arba jaučiatės nesaugi, reikia skubios pagalbos - skambinkite 112.
Pogimdyminis potrauminio streso sutrikimas, arba PTSD, gali išsivystyti po labai gąsdinančios, pavojingos ar traumuojančios gimdymo patirties. Tai gali būti susiję ne tik su realia grėsme sveikatai, bet ir su tuo, kaip pati moteris išgyveno gimdymą. Galimi pasikartojantys įkyrūs prisiminimai ar košmarai apie gimdymą, stiprus nerimas prisiminus įvykius, vengimas kalbėti apie gimdymą ar lankytis medicinos įstaigose, padidėjęs budrumas ir sunkumas atsipalaiduoti.
Pasikalbėkite su žmogumi, kuriuo pasitikite; neleiskite sau manyti, kad privalote „tiesiog pamiršti“ tai, kas įvyko; jei prisiminimai ar nerimas trukdo kasdienybei, kreipkitės į psichikos sveikatos specialistą - gali būti taikoma specializuota psichoterapija, skirta trauminei patirčiai apdoroti.
Traumuojanti gimdymo patirtis nebūtinai reiškia, kad gimdymas objektyviai buvo pavojingas. Svarbu ir tai, kaip pati moteris jautėsi bei ką išgyveno. Pogimdyminis PTSD nėra silpnumo požymis. Tinkama pagalba gali padėti sumažinti įkyrius prisiminimus, nerimą ir baimę.
Jei gimdymo prisiminimai išlieka labai intensyvūs, kelia stiprų nerimą, trukdo miegoti, rūpintis kūdikiu ar lankytis pas gydytojus, verta kreiptis pagalbos.
Gimdymo trauma - tai stipri emocinė reakcija į gimdymo patirtį, kai moteris jautė baimę, bejėgiškumą, kontrolės praradimą ar nesaugumą. Tokį poveikį gali turėti komplikuotas gimdymas, skubi intervencija, stiprus skausmas, netikėta situacija ar jausmas, kad į moters poreikius nebuvo atsižvelgta. Kartais gimdymas mediciniškai buvo sklandus, tačiau moteriai pati patirtis vis tiek buvo traumuojanti.
Leiskite sau pripažinti, kad ši patirtis jums buvo sunki; pasikalbėkite su partneriu ar kitu žmogumi, kuriuo pasitikite; jei norisi, aptarkite gimdymo eigą su akušeriu-ginekologu ar kitu sveikatos priežiūros specialistu; jei išlieka stiprus nerimas, baimė ar įkyrūs prisiminimai, kreipkitės į psichologą ar psichoterapeutą.
Nėra vieno „teisingo“ būdo jaustis po gimdymo. Galite vienu metu būti dėkinga už sveiką kūdikį ir kartu jaustis sužeista dėl savo gimdymo patirties. Šie jausmai vienas kitam neprieštarauja.
Jei gimdymo patirtis vis grįžta mintyse, kelia stiprų nerimą, pyktį ar baimę, trukdo kasdienybei arba dėl jos pradedate vengti medicininės pagalbos, verta kreiptis į specialistą.
Po gimdymo ne visos moterys iš karto jaučia stiprų džiaugsmą ar ypatingą ryšį su kūdikiu. Pirmosios savaitės gali būti kupinos nuovargio, skausmo, hormoninių pokyčių ir nerimo, todėl emocijos gali būti prislopintos. Kartais moteris tikisi, kad iš karto pajus didelę meilę kūdikiui, ir išsigąsta, jei taip nenutinka. Ryšys su kūdikiu gali stiprėti palaipsniui.
Suteikite sau laiko prisitaikyti; nesilyginkite su kitomis mamomis; ilsėkitės ir priimkite artimųjų pagalbą; leiskite sau patirti skirtingas emocijas be kaltės; kasdien skirkite šiek tiek ramaus laiko artumui su kūdikiu - laikymui, maitinimui, kalbinimui ar odos kontaktui.
Motinystė neturi atrodyti taip, kaip socialiniuose tinkluose ar kitų žmonių pasakojimuose. Džiaugsmo nebuvimas pirmosiomis dienomis savaime nereiškia depresijos. Vis dėlto, jei džiaugsmo trūkumas išlieka, stiprėja arba kartu atsiranda beviltiškumas, nuolatinis liūdesys, stiprus nerimas ar sunku funkcionuoti, verta kreiptis pagalbos.
Jei ilgiau nei dvi savaites jaučiatės prislėgta, niekas nebedžiugina, sunku rūpintis savimi ar kūdikiu arba jaučiate, kad savijauta blogėja, kreipkitės į specialistą.
Po gimdymo verksmingumas yra labai dažnas. Pirmosiomis dienomis ir savaitėmis emocijas gali sustiprinti hormonų pokyčiai, nuovargis, skausmas, miego trūkumas ir didelis gyvenimo pokytis. Kartais atrodo, kad verkiate „be priežasties“, nors iš tiesų kūnas ir emocinė sistema patiria didelį krūvį.
Kiek įmanoma daugiau ilsėkitės; priimkite artimųjų pagalbą; reguliariai valgykite ir gerkite pakankamai skysčių; pasikalbėkite su partneriu ar kitu artimu žmogumi; nesigėdykite savo emocijų ir nebandykite jų visada slėpti.
Verksmingumas ypač būdingas „baby blues“ laikotarpiui ir dažniausiai palaipsniui sumažėja per pirmąsias dvi savaites. Svarbu stebėti ne tik patį verkimą, bet ir bendrą savijautą. Jei laikui bėgant negerėja arba atsiranda ryškus liūdesys, beviltiškumas, stiprus nerimas ar sunku atlikti kasdienius darbus, reikėtų kreiptis pagalbos.
Jei verksmingumas išlieka ilgiau nei dvi savaites, stiprėja arba kartu atsiranda kitų depresijos ar nerimo požymių, pasikalbėkite su sveikatos priežiūros specialistu.
Po gimdymo daugelis moterų abejoja savimi: „Ar pakankamai gerai rūpinuosi kūdikiu?“, „Ar darau viską teisingai?“, „Kodėl man taip sunku?“. Šios abejonės gali sustiprėti dėl miego trūkumo, didelės atsakomybės ir nuolatinio lyginimosi su kitomis mamomis.
Prisiminkite, kad nereikia būti tobula mama; orientuokitės į pagrindinius kūdikio poreikius, o ne į idealią rutiną; klauskite specialistų, jei nežinote, kaip elgtis; pasidalykite abejonėmis su partneriu ar artimu žmogumi; ribokite turinį socialiniuose tinkluose, kuris verčia jaustis nepakankamai gera.
Rūpinimasis kūdikiu nėra egzaminas. Kiekviena šeima ir kiekvienas kūdikis yra skirtingi, todėl tai, kas tinka vienai šeimai, nebūtinai tiks kitai. Jei abejonės tampa nuolatinės, įkyrios ir neleidžia atsipalaiduoti net tada, kai kūdikiui viskas gerai, jos gali būti susijusios su pogimdyminiu nerimu.
Jei nuolat jaučiatės nepakankama, stipriai bijote suklysti, negalite nustoti tikrinti kūdikio ar nerimas trukdo kasdieniam gyvenimui, verta kreiptis pagalbos.
Gimus kūdikiui santykiai dažnai keičiasi. Mažiau miego, daugiau atsakomybės, fizinis atsistatymas ir pasikeitęs laikas dviese gali lemti daugiau įtampos, nesutarimų ar atitolimo. Tai nebūtinai reiškia, kad santykiuose atsirado rimta problema. Dažnai porai tiesiog reikia laiko prisitaikyti prie naujo gyvenimo etapo.
Atvirai kalbėkitės ne tik apie kūdikį, bet ir apie savo savijautą; pasidalykite buities ir kūdikio priežiūros darbais; aiškiai įvardykite, kokios pagalbos jums reikia; stenkitės reguliariai turėti bent trumpų akimirkų dviese; venkite spręsti svarbiausius konfliktus didžiausio nuovargio metu; nepamirškite, kad fizinis ir emocinis artumas gali grįžti palaipsniui.
Pirmieji mėnesiai nebūtinai yra geriausias laikas kelti sau lūkestį, kad santykiai išliks tokie patys kaip iki gimdymo. Nauja šeimos dinamika formuojasi palaipsniui. Jei santykiuose atsiranda nuolatinis menkinimas, kontrolė, bauginimas ar smurtas, tai nėra įprasta pogimdyminio laikotarpio dalis ir reikėtų ieškoti pagalbos.
Jei konfliktai tampa nuolatiniai, nebegalite susikalbėti, jaučiatės emociškai nesaugi arba santykiai stipriai veikia jūsų savijautą, verta kreiptis į porų psichologą ar kitą specialistą. Jei kyla grėsmė jūsų saugumui, kreipkitės skubios pagalbos.
Net ir nuolat būnant su kūdikiu galima jaustis labai vienišai. Po gimdymo gali sumažėti socialinis gyvenimas, pasikeisti santykiai su draugais, o nuolatinė kūdikio priežiūra gali sukurti jausmą, kad visas pasaulis susitraukė iki namų ir kasdienių pareigų.
Palaikykite ryšį su žmonėmis, su kuriais galite būti savimi; priimkite kvietimus į trumpus pasivaikščiojimus ar susitikimus; nebijokite pačios parašyti draugei ar artimam žmogui; ieškokite kitų mamų bendruomenių ar pogimdyminės pagalbos grupių; pasakykite partneriui, jei jaučiatės vieniša, net jei atrodo, kad jis turėtų tai pastebėti pats.
Vienišumas nėra ženklas, kad nemokate džiaugtis motinyste. Nauja rutina gali būti labai izoliuojanti, ypač pirmosiomis savaitėmis. Vis dėlto ilgalaikis vienišumas gali sustiprinti nerimą ar depresijos simptomus, todėl verta nelaukti, kol savijauta taps labai sunki.
Jei nuolat jaučiatės atsiribojusi, neturite su kuo pasikalbėti, nebenorite susitikti su žmonėmis arba vienišumas ima veikti jūsų nuotaiką ir kasdienybę, verta kreiptis pagalbos.
Pogimdyminė psichozė - reta, tačiau labai rimta būklė, kuri dažniausiai prasideda staiga per pirmąsias dvi savaites po gimdymo. Moteris gali labai greitai pasikeisti - atsiranda stiprus sumišimas, neįprastas elgesys, didelis sujaudinimas, nemiga, labai pakili ar dirgli nuotaika. Gali pasireikšti haliucinacijos, kliedesiai ar kiti įsitikinimai, neatitinkantys realybės. Moteris pati gali nesuprasti, kad jos savijauta yra sutrikusi, todėl artimųjų pastebėjimai šiuo laikotarpiu yra ypač svarbūs.
Nepalikite moters vienos, jei jos elgesys kelia nerimą ar ji atrodo praradusi ryšį su realybe; pasirūpinkite, kad šalia būtų patikimas artimas žmogus; nebandykite ginčytis su jos išgyvenamais įsitikinimais ar įrodinėti, kad ji klysta; kuo skubiau kreipkitės medicininės pagalbos; jei kyla grėsmė moters ar kūdikio saugumui, skambinkite 112.
Pogimdyminė psichozė nėra tas pats, kas „baby blues“ ar pogimdyminė depresija. Tai medicininė skubi būklė, kurią reikia vertinti ir gydyti nedelsiant. Ji gali pasireikšti ir moteriai, kuri anksčiau neturėjo jokių psichikos sveikatos problemų. Laiku suteikus pagalbą, dauguma moterų pasveiksta.
Nedelsiant, jei po gimdymo atsiranda haliucinacijos, kliedesiai, stiprus sumišimas, labai neįprastas elgesys, ryškus sujaudinimas, kelias naktis beveik nemiegama arba kyla grėsmė moters ar kūdikio saugumui. Tokiu atveju nereikėtų laukti planinės konsultacijos - reikia skubios medicininės pagalbos. Jei kyla tiesioginė grėsmė saugumui, skambinkite 112.
Po gimdymo kai kurioms moterims gali kilti nepageidaujamų, įkyrių ir gąsdinančių minčių apie kūdikio saugumą, ligas, nelaimes ar galimą žalą. Pavyzdžiui, gali netikėtai šmėkštelėti mintis, kad kūdikis nukris, susižeis ar jam kažkas nutiks. Tokios mintys gali būti labai nemalonios, tačiau vien jų atsiradimas nereiškia, kad moteris nori taip pasielgti ar kad ji yra pavojinga kūdikiui. Dažnai būtent tai, kad mintys kelia baimę ir prieštarauja moters norams, rodo jų įkyrų pobūdį.
Prisiminkite, kad ne kiekviena mintis yra ketinimas ar noras; pasikalbėkite su žmogumi, kuriuo pasitikite; stenkitės neieškoti nuolatinio patvirtinimo, kad viskas saugu, nes tai gali dar labiau sustiprinti nerimo ratą; jei mintys kartojasi dažnai, sukelia stiprią baimę ar verčia atlikti pasikartojančius veiksmus, kreipkitės į psichikos sveikatos specialistą; venkite savęs kaltinti dėl to, kad tokios mintys apskritai kyla.
Įkyrios mintys gali pasireikšti esant pogimdyminiam nerimui ar pogimdyminiam obsesiniam kompulsiniam sutrikimui. Jos gali būti labai ryškios, tačiau jų turinys savaime neparodo žmogaus ketinimų. Svarbu atskirti įkyrią, nepageidaujamą mintį nuo realaus noro pakenkti sau ar kūdikiui. Jei kyla ne tik mintys, bet ir tikras noras, ketinimas ar jaučiate, kad galite prarasti kontrolę, reikia skubios pagalbos.
Kreipkitės į specialistą, jei įkyrios mintys kartojasi, trukdo miegoti, rūpintis kūdikiu, išeiti iš namų ar atlikti kasdienius darbus, arba dėl jų nuolat tikrinate kūdikį, ieškote patvirtinimo ar vengiate tam tikrų situacijų. Jei kyla realus noras ar ketinimas pakenkti sau ar kūdikiui arba jaučiate, kad negalite užtikrinti saugumo, reikia skubios pagalbos - skambinkite 112.
Po gimdymo kūnas keičiasi palaipsniui. Gali pasikeisti pilvo forma, svoris, krūtų dydis, oda, plaukai, laikysena ir dubens srities pojūčiai. Gali likti cezario pjūvio ar tarpvietės randų, o kūnas kurį laiką gali atrodyti labai kitaip nei prieš nėštumą. Šie pokyčiai gali paveikti pasitikėjimą savimi ir santykį su savo kūnu. Kai kurios moterys jaučia liūdesį, nusivylimą ar spaudimą kuo greičiau susigrąžinti ankstesnę išvaizdą.
Suteikite kūnui laiko atsistatyti ir nesitikėkite greitų pokyčių; pirmiausia rūpinkitės sveikimu, miegu, maistu ir savijauta, o ne svorio mažinimu; rinkitės patogius drabužius, kurie tinka dabartiniam kūnui; palaipsniui grįžkite prie fizinio aktyvumo pagal savijautą ir sveikatos priežiūros specialisto rekomendacijas; jei kūno pokyčiai kelia daug nerimo, pasikalbėkite su partneriu, artimu žmogumi ar specialistu; ribokite socialinių tinklų turinį, kuris skatina lygintis su kitomis moterimis ar žada labai greitą „kūno susigrąžinimą“.
Kūnas po gimdymo ne visada grįžta į visiškai tokią pačią būseną, kokia buvo prieš nėštumą, ir tai savaime nėra sveikatos problema. Atsistatymas vyksta palaipsniui ir gali užtrukti mėnesius. Svarbu neskubėti laikytis griežtų dietų ar intensyviai sportuoti vien dėl išvaizdos. Ypač žindymo laikotarpiu organizmui reikia pakankamai energijos ir maistinių medžiagų.
Jei nepasitenkinimas savo kūnu tampa toks stiprus, kad pradedate vengti žmonių, valgymo, veidrodžių, intymaus artumo ar kitų įprastų veiklų, verta pasikalbėti su specialistu. Taip pat kreipkitės, jei kūno pokyčius lydintis liūdesys, nerimas, kaltė ar savivertės stoka išlieka ir pradeda trukdyti kasdieniam gyvenimui - tokie simptomai gali būti susiję ne tik su kūno įvaizdžiu, bet ir su pogimdyminės depresijos ar nerimo požymiais.
Nėra vienos taisyklės, kada po gimdymo „jau galima“ prašyti emocinės pagalbos. Pagalbos verta ieškoti tada, kai jaučiate, kad su savo savijauta sunku susitvarkyti, nesvarbu, kiek laiko praėjo po gimdymo. Pagalbos gali reikėti dėl depresijos, nerimo, traumuojančios gimdymo patirties, santykių sunkumų, vienišumo ar tiesiog jausmo, kad šiuo metu visko per daug.
Pirmiausia pasakykite artimam žmogui, kaip jaučiatės; kreipkitės į šeimos gydytoją, akušerį-ginekologą ar psichikos sveikatos specialistą; jei reikia, aptarkite psichoterapijos ar kito gydymo galimybes; nebandykite laukti, kol simptomai taps „pakankamai rimti“.
Kreiptis pagalbos galima ir tada, kai nesate tikra, ar jūsų savijauta atitinka depresiją ar nerimo sutrikimą. Specialistui nereikia ateiti jau žinant diagnozę - svarbiausia papasakoti, ką išgyvenate. Pogimdyminiai emociniai sunkumai gali prasidėti ne tik pirmosiomis savaitėmis, bet ir vėliau. Todėl net jei pirmieji mėnesiai praėjo gerai, pablogėjus savijautai pagalbos verta ieškoti bet kuriuo metu.
Kreipkitės, jei simptomai trunka, stiprėja arba trukdo miegoti, rūpintis savimi, kūdikiu, palaikyti santykius ar atlikti įprastus darbus. Jei kyla minčių apie savęs ar kūdikio žalojimą, atsiranda haliucinacijos, kliedesiai, stiprus sumišimas ar jaučiatės nesaugi, tai yra skubi situacija - reikia nedelsiant kreiptis pagalbos ir skambinti 112.